Vietos naujovėms – nėra
„Žolyno svetainė“ – puiki vieta tiems, kurie nori iš arti pamatyti praeitį. VIII-ojo dešimtmečio muzika, sovietmetį menantys baldai ir daugelis kitų detalių, čia, regis dar užstrigusios nuo tų laikų, kai viešojo maitinimo įstaigas Vilniaus mieste buvo galima suskaičiuoti ant pirštų. Galbūt siekta klientus suvilioti sentimentais, tačiau ne mažai svarbių dalykų visgi pamiršta.
Interjeras ir idėja
Jei smalsu, kaip galėtų atrodyti senjorų klubas, veikiausiai, kaip tik taip, kaip „Žolyno svetainė“. Apie interjerą ir kavinės idėją galima pasakyti maždaug tiek. Nors, tiesą pasakius, kyla klausimas, ar idėja čia apskritai egzistuoja, ar tiesiog nesivarginama investuoti ir bent kiek keisti interjerą. Čia vis dar vyrauja rudos ir bordinės spalvų derinys, apsilaupę tapetai, kuriuos darbuotoja įnirtingai mėgina užmaskuoti, baras aptrauktas gobelenu, o ant palangių ir nišose įvairiausių rūšių gėlės ir spalvų vazonai: nuo močiučių mylimų pelargonijų iki verbų. Stalai sunkūs, nepatogūs, nors išdėstyti gana erdviai ir komforto sėdėti netrūksta. Abejose kavinės salėse baldai kardinaliai skiriasi – vienoje masyvūs mediniai, o kitoje – labiau primenantys ligoninės valgyklą ar nedidelius sulankstomus staliukus. Dar vertėtų paminėti ir nedidelę salę nišoje, kur stovi didžiulis stalas, ko gero, naudojamas švenčių metu. Visa bėda, kad jis prie pat tualeto durų, tad norint į jį patekti tenka įveikti šiokį tokį kliūčių ruožą ir prasisprausti pro ne itin erdvų tarpelį tarp durų ir stalo.
Išskirtinio dėmesio vertas ir pats baras, kuris ne tik apkrautas neeksploatuojamais įrenginiais (čia stūkso šaldytuvas, kuris, akivaizdu, jau senokai neatlieka savo funkcijų, o tarnauja kaip spintelė), bet ir nėra itin švarus. Įvairūs puodeliai, lapeliai, suvenyrai ar net kalėdinės girliandos čia puikiai telpa. Bet labiau nei tai, akį traukia priešais barą esančios virtuvės durys, kurios, be abejonės, atviros, taigi visus virtuvėje vykstančius procesus galima stebėti iš arti.
Tad kalbant apie interjerą – „Žolyno svetainėje“ nėra nei jo, nei tvarkos, nei patogumo. Atrodo, kad jau ne vienerius metus nematoma reikalo nieko keisti ar atnaujinti.
Personalas ir aptarnavimas
Personalas Ir aptarnavimas, deja, liūdina dar labiau nei vaizdas pačioje kavinėje. Panašu, kad neįprasta šioje vietoje ne tik sveikintis, bet ir apskritai bendrauti su klientais. Net prisėdus priešais barą niekas nesivargina paduoti valgiaraščio ar pranešti, kad užsisakyti reikia prie baro (jei iš tikrųjų reikia, jokios informacijos apie tai niekur nėra, niekas ir nesiteikia nieko pranešti). Nė žodelio galima nesitikėti sulaukti kad ir 20 minučių, o nusprendus iniciatyvos imtis savarankiškai – dar ir prie baro gali tekti luktelėti, kol kas prieis. Nors, teisybės dėlei reikia paminėti, kad darbuotojos net dvi (lankytojų taip pat nežymiai daugiau)!
Pagirtinos nebent tik tvarkytojos pastangos prilipinti kiekvieną atšokusių tapetų skiautelę,net jei dėl to tenka atitraukti nuo sienų kavinės inventorių, tik laikas šiam darbui pasirinktas gan keistas, dienos vidurys.
Valgiaraštis: įvairovė, kaina ir kokybė
Apie valgiaraštį pasakyti nelabai yra ką. Paprasti balto popieriaus lapai, juodas šriftas, įmautės. Panašus ir turinys – įvairovės čia nė kvapo, tipinis valgyklos asortimentas: salotos, kava ir mišrainės. Net tokio dalyko, kaip šviežiai spaustos sultys čia nėra. Kainos nedidelės, siekia ne daugiau penkių eurų už patiekalą, tačiau atitinkamas ir patiekimas, serviravimas – indai čia patys paprasčiausi, kokie tik gali būti.
Kitos detalės
Apsunkinančių darbą ir gadinančių viešnagę detalių „Žolyno svetainėje“ nestinga. Veikiausiai nuo atidarymo laikų priimti sprendimai nekeisti iki šios dienos, todėl net tarnybinių patalpų durys, vedančios ir į virtuvę, yra paprastos, varstomos ir nuolat atidarytos. Viskas suprantama, juk pilnomis lėkščių rankomis būtų sunkoka dar ir rankeną palenkti.
Viena didžiausių problemų – ventiliavimo sistema. Panašu, kad ji čia taip ir neįdiegta. Šiuo atveju blogiausias dalykas ne iš virtuvės sklindantys kvapai, o nepakeliamas karštis. Pro langus tiesiog kepina saulė ir nepadeda net išmanioji apsauga nuo jos – greta visų kavinės langų susodintos didžiulės tujos. Civilizuoti sprendimai šios vietos dar nepasiekė, o tais atvejais, kai, atrodo, mėginta šį tą keisti, jie tiesiog derinami su ankstesnių laikų palikimu Štai, pavyzdžiui garso aparatūra. Kolonėlių kavinėje nestinga – vienos modernesnės, kitos kiek senesnių laikų; vienos ant baro, kitos palubėje… Ar dėl to geresnė muzikos kokybė? Oi ne, net ir ta aštuoniasdešimtųjų muzika tai groja, tai nutrūksta. O gal tai savitas kavinės remiksas?
Na, „Žolyno svetainė“ tikrai nėra ta vieta, kuri galvoja apie lankytojų komfortą ir estetiką. Be abejonės, grožis kiekvienam suprantamas savaip, tačiau švara, estetika ir aptarnavimo kultūra bet kurioje maitinimo įstaigoje turėtų būti suvokiamos kaip būtinybė.
