Restoranas „XIX amžius“ – puikus interjeras, pamiršta tvarka..

Labai patogioje vietoje , šalia Klaipėdos autobusų stoties įsikūręs restoranas XIX a. nukels Jus keliais
šimtmečiais atgal.

Restoranas XIX a.

Šiandien lyjo , visur šlapia , tad užėjus į restoraną pasigedau, kur galėčiau nusivalyti kojas. Pasijutau nejaukiai visur palikdamas purvo pėdsakus…
Vietos kur atsisėst teko paieškoti, nes restorane daug salių kurios perdarytos iš
ankščiau 19a. ten buvusių kambarių. Bet kiek paieškojus isikūriau šalia baro, prie pat lango. Padavėjos
teko šiek tiek palaukti, suprantama, kad lakstant taip kambariais nelabai ir pamatysi kiekvieną klientą.

Restoranas XIX a.

Sulaukiau padavėjos, mandagiai pasisveikino, bet nustebino, kad ji kramtė tikriausiai kramtomą
gumą. Jos paprašiau meniu, deja pirmu prašymu nepavyko, ji bandė pasiūlyti tiesiog dienos pietų,
žinoma aš atsisakiau ir vėl paprašiau meniu, deja padavėja taip lengvai pasiduot nenorėjo ir vistiek siūlė
dienos pietų – neva ilgai laukt nereikės. Visgi po įkalbinėjimų išprašiau meniu, kad ir kiek ilgai laukt teks. Iš
meniu užsisakiau „krembriule“ ir arbatos. Meniu iškart išsinešė, na jei norėsiu kažko dar teks vėl prašyt –
pagalvojau. Dabar turiu laiko apsidairyti, susipažinti su interjeru.

Restoranas XIX a.

Interjeras tikrai nukelia į 19 a., viskas atsispindi net menkiausiuose aksesuaruose, kaip
žvakidė , variniai arbatinukai , ar senovinis kasos aparatas, tamsios raudonos staltiesės atrodo
nepriekaištingai, nors tokioje prieblandoje jos ir purvinos gražiai atrodytu, o gal tokios ir galėjo būti,
šviesos tikrai trūko. Už manęs palangė su anksčiau minėtais variniais arbatinukais, o palangės kampe
tvarkingai įsikūręs voratinklis, su musėmis. Perbraukiu pirštu per arbatinukus, kaip ir tikėjaus pirštas
pasidengia sluoksniu dulkių.. Na gal dulkės ir voratinkliai dalis 19 a. interjero.
Sulaukiau ir savo „krembriule“ su arbata. Iškart į akis krenta lekštė, kurioje pateikta „krembriule“, o lekštė
nučiupinėta pirštais, ir akivaizdžiai matosi ne vienas piršto antspaudas.. Cukrinė atrodė labai skoningai,
kol jos neatsidariau… Kraštai juodi, cukruje buvo trupinių nuo maisto. Įrankiai buvo pateikti plastikinėje
pintineleje, kuri abejoju ar buvo 19 a. atributas.

Restoranas XIX a.

„Krembriule“ buvo labai skani, ir net nepastebėjau kaip lekštė ištuštėjo, gaila pasigedau servetėlių
ant stalo, matyt 19 a. visi valgė labai inteligentiškai ir neišsitepdavo.
Nusprendžiau apsilankyti tualete, tad pasiklausus barmeno, kur yra tualetas, mandagiai gavau nurodymus
kur eiti. Išėjus į pagrindinį koridorių į akis krenta kampe pastatyta senovinė spinta, kuri kaip pasirodo
sulužusi ir ant vieno vyrio kabėjo į sieną atremtos spintos durelės, o iš spintos spindėjo darbinių rūbų
komplektai. Deja 19 a. interjeras pasibaigia peržengus tualeto duris, o ten tikras interjero mūšis tarp
šiuolaikinių ir 19 a. interjero detalių, kas šiek tiek nuvylė.

Restoranas XIX a.

Bendras vaizdas: Sakyčiau formuojant interjerą, kuria nors tematika reikia akreipt demesį ir į švarą, o
tualetas taip pat restorano dalis. Padavėjoms nedera kramtyti gumos darbo vietoje, kas atrodė labai
nemandagu. Bet antrąją pusę nusivesti vakarienės žvakių šviesoje tikrai galima.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *