Restoranas „Baltazaras“ – skambus pavadinimas – tuščias vidus.

 

Vieno iš Vilniaus miegamųjų rajonų pakraštyje įsikūręs restoranas „Baltazaras“ – vieta, kuri gali ir nudžiuginti, ir nemaloniai nustebinti. Nuo pat pirmosios pažinties akimirkos ši įstaiga dėmesį traukia kontrastais ir netikėtumais: masyvia reklamine iškaba ant langų ir čia pat, ant gretimos sienos gana dailiai išraitytu restorano pavadinimu, visiškai neskoningu fasadu, mėlynai dažyto metalo detalėmis ir SPA centru… Ką galima pamatyti viduje – sunku net ir spėlioti.

Restoranas Baltazaras

Žinoma, iki to vidaus, pirmiausia, reikia užsiropšti kone pusšimčiu stačių, aptrupėjusių laiptų. Na, bet iš viršaus pro langus tikrai smagiau žvalgytis, nei valgant stebėti, kaip gatvėje purvu taškosi pravažiuojantys automobiliai. Visgi, toks įėjimas į restoraną tampa savotišku klientų filtru – tiek su mažu vaiku, tiek neįgaliajam patekti galimybių kaip ir nėra. Nežavi ir įėjimas į patį restoraną. Tiesa, durys dvejos – tai pagirtina, nes šalčio nesijaučia net ir prie pat jų, bet visur kabantys voratinkliai ir vazoninės gėlės primena tik vieną – vyresniojo amžiaus daugiabučių gyventojų prižiūrimas laiptines.

Restoranas Baltazaras

Situacija nelabai pasitaiso ir įėjus į restorano vidų. Na, tais atvejais, kai padvelkia čia pat kepamais šašlykais – apetitas gal ir sukyla, tačiau tuoj pat viską persmelkia iš nežinia kur plūstantis riebalų kvapas. Juo prisigėrę ne tik restorano baldai, bet ir drabužiai. Pasijauti persivalgęs dar prieš atsiversdamas valgiaraštį. O pastarasis yra gana kuklus. Vengiantys nesuprantamų ingredientų ir bijantys eksperimentuoti, tikrai gali rinktis šią vietą pavalgyti. Įprasti karštieji: mėsos, žuvies patiekalai. Keletas salotų rūšių, užkandžiai prie alaus, vyno, gėrimai ir desertai. Per daug neišsiplėsta ir nieko egzotiško. Na, gal nebent tai, kad valgiaraštyje visos kainos eurais vis dar perrašytos ranka. Kita vertus, gali būti tikras, kad ir pakeitus valiutą, jos nepasikeitė!

Restoranas Baltazaras

Panašu, kad jau ne pirmus metus nesikeičia ir dar kai kas – restorano interjeras. Stalų ir kėdžių kojelės tokios nudaužytos, kad tai tikrai daug pasako apie jų amžių. Patys baldai visai nieko – baltai dažyti stalai ir suolai. Tik nežinia kodėl ant jų užtiestos neaiškios spalvos staltiesės, purvinos ir nelygintos. Ir dar išdėliotos medžiaginės servetėlės – prie blizgaus staltiesių audinio visiškai nederančios austos servetėlės. Bet, kaip jau minėta, tai vieta, kuri tikrai gali nustebinti. Kiek malonesnės staigmenos yra restorano dekoracijos: palubėje kabantis vežimas ir rogės, senovinio stiliaus šviestuvai, masyvi, vandens malūną primenanti šašlykinė, originali vyno butelių lentyna bei paveikslai. Bet viską sujaukia dirbtinės gėlės, raudonos spalvos kilimu apkalta scena, masyvios, visuose kampuose sukištos kolonėlės ir prie pat gražiųjų rogių pakabintas diskotekos šviestuvas. O dar turint omeny aptartą stalo padengimą, kuris artimesnis užeigai, nei, kokiai, autentiškai menei… Idėjos – kaip nebūta.

Restoranas Baltazaras

Neapgalvotos detalės gali sujaukti net geriausias idėjas, kurių čia lyg nestinga, bet… Kaži ar pridera restorano personalui dirbti su džinsais ir palaidinėmis trumpomis rankovėmis, ant kurių dar ir puikuojasi angliškas užrašas. Žinoma, šiuolaikiškos idėjos populiarėja visose srityse, tačiau estetika ir geras tonas – dar svarbiau. Tą patį būtų galima pasakyti ir apie minėtąją šašlykinę – ir funkcionali, ir puiki interjero detalė, bet du didžiuliai, siaubingą ūžesį skleidžiantys gartraukiai tikrai neprideda simpatijų. Ypač, kai ir kvapų nelabai sugeria. O ką jau kalbėti apie švarą… Jos netrūksta nebent tik prie baro – šis išties tvarkingas, neapkrautas, esant reikalui čia ir prisėsti galima. Tvarkingai išdėlioti buteliai tampa savotiška dekoracija, visgi, pustuštės taros vertėtų atsisakyti. Kiek kitai prisėdus prie staliuko. Čia pasitinka tuščios padažinės, o apsidairius aplink – puikiai matyti, kad grindys buvo neseniai valytos. Tai pagirtina, bet būtų dar geriau, jei vanduo būtų švarus ir ruožų neliktų. Juk švara ir tvarka – svarbiausias bet kurios idėjos elementas. O restorane „Baltazaras“ jų, deja, kiek stinga. Aptrinti valgiaraščiai, purvina cukrinė ir cukraus grūdeliai aplink ją, neestetiškai atrodančios puodelių rankenėlės (sunku ir suprasti, jos purvinos, ar nudaužytos, bet tai mažai ką keičia), rozetės virš staliukų (kaži ar jauku valgyti, kai ties burna kyšo laidai), atdaros virtuvės ir pagalbinių patalpų durys, pro kurias matyti suverstos dėžės ir galiausiai staliukus per visą restoraną stumdančios padavėjos – komforto visa tai tikrai nesuteikia. O kalbant apie padavėjas apskritai – aptarnavimas nėra iš maloniųjų. Nesulauksi nei šypsenos, nei sąskaitos.

Restoranas Baltazaras

Trumpai tariant, restoranui reikėtų aiškiai pasirinkti idėją iš to kratinio, kurį ten galima rasti dabar. Ar visgi kuriamas autentikos įspūdis, apie kurį byloja dekoras, ar taikoma į užeigos stilių, kurį primena stalų padengimas ir valgiaraščio asortimentas, ar, apskritai, kavinę-barą, kur vyksta gyvos muzikos vakarai ir linksmina diskotekos šviesos? Juk ne veltui sakoma: tai, kas tinka viskam, netinka niekam.

Restoranas Baltazaras

Restoranas Baltazaras

Restoranas Baltazaras

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *