„Pilies kepyklėlė“ – Apgalvoti sprendimai ir netikėtumai.

Vilniaus Senamiestyje apstu ne tik skirtingą virtuvę atstovaujančių maitinimo įstaigų, bet ir puoselėjančių labai savitą, unikalų interjerą. Pilies gatvė yra viena tų vietų, kur sunku ir įsivaizduoti, ko galima tikėtis pravėrus restorano ar kavinės duris. Net, iš pirmo žvilgsnio, paprastutė kepyklėlė gali nustebinti ir pasirodyti esanti kone provanso studija.

Pilies kepyklėlė

Būtent tokia vieta ir yra „Pilies kepyklėlė“. Užsukus čia pasitinka gana gerai apgalvotas ir išpuoselėtas interjeras: senoviniai staliukai ir kėdės, indaujos, porcelianiniai indai lentynose ir nertos servetėlės. Dėmesį gali patraukti skirtingos kėdės prie staliukų, iš pirmo žvilgsnio neestetiškas sprendimas, veikiausiai, turėtų būti suprastas kaip skoningas provanso chaosas. Kiek sudėtingiau interpretuoti pasirinkimą sustumti du nedidelius apvalius staliukus – sėdėti prie kiekvieno iš jų atskirai – nei šis, nei tas. Spaustis prie vieno – taip pat diskomfortas, nėra kur nė puodelio pasistatyti. Žodžiu, sėdėti nenumatyta nei vienam, nei dviems. Regis, tai supranta ir šeimininkai, todėl ant šio jungtinio stalelio nėra nei druskos, nei pipirų, nei kitų reikmenų. Tik cukrinė. Suprask, čia pavalgyti vis tiek netilpsi. Bet gal tuomet ir nereikėtų apstatyti staliukais visur, kur tik įmanoma, ir visokiais, kokiais tik įmanoma? Kita vertus, pačių staliukų išdėstymas – vykęs. Jie nesuspausti, yra kur ir kėdę atsitraukti. Tik, deja, tai ne visada gelbsti. Nuo kolonėlės vis tiek nepabėgsi.

Pilies kepyklėlė

O taip, kolonėlė… Nors muzika neutrali, neįkyri, atrodytų, viskas, kaip ir pridera, bet kai kolonėlė pastatyta beveik ant kliento peties ir groja tiesiai į ausį, o šalia ošia ir kavos aparatas… Toks sprendimas nustelbia net pačią skoningiausią melodiją.

Pilies kepyklėlė

Visgi, yra sprendimų, kurie nusipelnė pagyrų. Ypač pagirtina tai, kaip puikiai išlaikyta pastato autentika ir išnaudotos galimybės palikti plytines sienas bei arkas. Tiesa, šildymo sistema galėtų būti ir ne tokia autentiška. Žinoma, tai, kad sienos neapkrautos radiatoriais – tikrai privalumas, bet rasti sprendimą, kaip apšildyti patalpas, visgi reikėtų, nes jose gana vėsu. Gal dėl to visoje kepyklėlėje tik viena paltų kabykla? Juk šiaip ar taip šilčiau likti su jais. O ką jau kalbėti apie duris… Nedidelė kepyklėlės salė atrodo jaukiai, tačiau dėl šios priežasties, lauko durys yra kone jos viduryje, o staliukai – prie pat jų. Taigi, žvarba skverbiasi į vidų ne tik duris atidarius, bet ir pro apačią bei šonus – jos nėra labai sandarios. O personalas taip pat neskuba uždaryti, klientams pamiršus tai padaryti. Apskritai personalas, nors ir labai malonus, galėtų būti kiek dėmesingesnis. Pateikus užsakymą daugiau taip ir negrįžta pasiteirauti, ar nieko netrūksta. Sąskaitos irgi tenka eiti ieškoti. Nors, kaip jau minėta, erdvė tikrai nedidelė ir pro šalį praeina gana dažnai.

Pilies kepyklėlė

Susirūpinti būtų pravartu ir apranga. Ilgas, languotas, lyg vilnonis padavėjos sijonas gal ir artimas visai kepyklėlės idėjai, visgi, atrodo ne itin skoningai. Ir dar turint omeny, kad prie to sijono prisegta rankinė-piniginė. Na, o palyginus su barmenu-padavėju, kurio apranga niekuo nesiskiria nuo kitose vietose šias pareigas užimančiųjų – balti marškiniai, juoda liemenė ir kelnės – išryškėja ir kontrastas. Akivaizdu, kad švara ir tvarka – dar ne viskas. Tarpusavio dermės tikrai nėra, idėja iki galo taip pat neišpildyta.

Labiau pasistengti buvo galima ir patiekiant maistą. Nors klasika yra klasika ir dailūs balti indai – sprendimas, prie kurio per daug neprikibsi, visgi, norėtųsi kažko daugiau nei reklaminiai „Lavazza“ puodeliai. Kažko artimesnio sendintiems baldams, krištolui indaujose ir nertoms servetėlėms. Bet, tenka pripažinti, serviravimo peikti nėra už ką – švaru, estetiška, deramai parinkti įrankiai. Merkti ranką, kad pavyktų išsimaišyti aukštame puodelyje patiektą arbatą, netenka.

Pilies kepyklėlė

O ko galima užsisakyti prie arbatos? Verčiant neįprasto formato, nediduką, bet labai patogų valgiaraštį, pirmiausia dėmesį patraukia dekoratyvinis popierius, ant kurio jis atspausdintas. Gražu, skoninga, dera. Gelsvai rusvi valgiaraščio lapai tikrai atitinką mintį. Tik, galbūt, nederėjo įterpti to įkyraus reklaminio teksto, apie priimamus užsakymus. Ir pačius lapus susegti kiek kokybiškiau, kad verčiant netyčia nepasiliktų rankoje. Taigi, ką galima išsirinkti prie arbatos. Gardumynų nestinga, į juos galima pasižvalgyti ir prie esančioje vitrinoje. Gausus asortimentas ir prancūziškos virtuvės perlų – lietinių. Beje, pastarieji kepami čia pat, salės kampe, tad jei tik yra noro – visada galima pasigrožėti meistriškumu. Nenuvilia ir kiti patiekalai – už mažiau nei dešimt eurų galima paskanauti ir krevečių su mangais salotų, ir garintos lašišos su baltojo vyno padažu. Apetitą gali sugadinti nebent padavėja, grubiai įsikabinusi į nešamą lėkštę pirštais.

Pilies kepyklėlė

Negalima paneigti, kad „Pilies kepyklėlėje“ daug kas apgalvota, ypač, kalbant apie interjerą. Mintis aiški ir neblogai išplėtota, visgi, greta skoningų dekoracijų vertėtų pagalvoti ir apie akį rėžiančius, ryškiai geltonus alaus kranus ant baro, atidarytas virtuvės patalpų duris, kurios dar ir įrengtos prie pat tualetų, kai kurias nederančias detales, kaip, pavyzdžiui, ryškūs, įvairiaspalviai šiaudeliai. Juk net ir menkiausias elementas yra interjero ir idėjos dalis.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *