Beveik, kaip namuose
Gana palankioje vietoje, Antakalnio mikrorajone, Vilniuje įsikūrusi kavinė „Trys pušelės“. Iš pirmo žvilgsnio neatrodo, kad ši vieta galėtų kuo nustebinti – ir pušelių nė kvapo, ir pati kavinė veikia nuosavo namo dalyje. Visgi, vos patekus į teritoriją, pasipila siurprizai.
Praeinančius ar pravažiuojančius Antakalnio gatve šiltuoju metų laiku, kavinė tikrai gali suvilioti dideliu kiemu, erdvia pavėsine ir galybe augalų. Žalumos čia apstu ir, veikiausiai, vasaromis tai tikrai gundo klientus. Na, o užsukusiems kiek žvarbesniu oru, pasidžiaugti galima nebent gana patogia, nemokama automobilių stovėjimo aikštele. Priėjus namą, pasitinka galybė durų – painu atskirti, kur pro kurias galima patekti, bet įėjimą rasti pavyksta. O apie šią sėkmę ir kavinės darbuotojus tuo pat informuoja virš durų pakabintas varpelis (!) sunku ir patikėti, kad tokie sprendimai vis dar egzistuoja. Apsidairius aplink, kirba vienintelė mintis – viskas, kaip namie. Jokios tvarkos ar idėjos. Jokių pušelių. Per daug pastangų neįdėta ir dėl kliento.
Kavinės staliukai, palangės ir baras apkrauti įvairiausia manta: vazomis su gėlėmis, vazonais, staltiesėmis, padėklais, vėliavomis, blizgučiais, knygomis ir dar galybe kitokių daiktų, kuriuos, atrodo, galėtum rasti nebent mamos kambaryje. Maža to, pasitinka ir neįprasti kvapai, labai jau primenantys chorą. Laimė, malonus ir operatyvus personalas netrunka pasitikti ir pasiūlo apsistoti kitoje salėje. Pasiūlymas priimtas ir vertinamas tik teigiamai. Šis kambarys kur kas tvarkingesnis – tik viena kita gėlelė ir ne vietoje sandėliuojamos servetėlės. Visa kita kaip ir tuščia. Gal net kiek per tuščia – jokios dekoracijos ar detalių. Na, nebent kelias eiles plytų laikytume interjero sprendimu. Kita vertus, taip neužgožiamas praėjimas tarp stalų, kuris čia tikrai labai platus. Sunkumų personalui galėtų kilti nebent dėl to, kad nuo baro šios salės visiškai nematyti. Beje, nors personalas tikrai labai paslaugus, priima ir keistų sprendimų. Štai, pasiūlo sėstis prie nenuvalyto stalelio. Bet argi sunku ranka nusibraukti trupinius? Čia tikrai galima jaustis kaip namie…
Nors antroji salė gerokai tvarkingesnė, jokios minties nėra ir čia. Kalbant atvirai – vieta tokia nuobodi, kad net nėra ką apie ją pasakyti. Keli vienodai padengti stalai, skirtingos servetėlės ant jų (jei išvis tokios yra) ir tragiškai nesuderintas apšvietimas (ne tik šviestuvai skirtingi, bet dar ir šviečia labai blausiai). Pagirtina nebent tai, kad didžiulis televizorius – išjungtas. Tendencija žiūrėti į be garso žiopčiojančius aktorius ar dainininkus šiek tiek beprasmė. Pati patalpa gana vėsi ir drėgna, senokai čia atliktas ir remontas – sienos apsitrynusios, dažai apsilaupę, kyšo apdailos elementai. Akivaizdu, kad investuoti vengiama – susiraičiusius padėkliukus ant stalų taip pat reikėtų keisti, ką jau kalbėti apie purviną kėdžių gobeleną ar personalo aprangą, kurios čia, tiesą pasakius, apskritai nėra. Kaip atėjai, taip ir dirbi.
Na, bet aptarnavimo kokybės tai negadina – valgiaraščiai pateikiami iškart, užsakymas priimamas taip pat optimaliu tempu. Kalbant apie valgiaraštį, neturėtų stebinti, kad tvarkos ar kažko netikėto, nėra ir ten. Šimtus kartų matytas viršelis ir balti popieriaus lapai. Dekoruoti – reikia paminėti. Jų apačioje atspausdinti miškų motyvai. Tik, deja, eglių, ne pušų. Virtuvė – įprasta, niekuo nuo kitų nesiskirianti. Kainos taip pat vidutinės – už pagrindinį patiekalą reikėtų paruošti apie 7 eurus. Tiesa, mėginta kurti idėją ir kiekviename skyriuje pateikti firminį patiekalą – nuo „Trijų pušelių“ kavos iki „Trijų pušelių“ alkoholinio kokteilio – bet tiek tos minties bei pušelių: valgiaraštyje ir iškaboje.
Kiek originalesnė mintis – kavos pateikimas. Tiksliau ne pačios kavos, o cukraus – pakelyje šalia puodelio. Nors tenka pripažinti, Latte buvo visai nebloga, ir kokiame puodelyje turi būti patiekta – čia taip pat žinoma, ilgesnių šaukštelių buvo pagailėta. Taip pat gailima ir lietuviško alaus. O juk trispalvė plaikstosi ant baro, ne kur kitur!
Nors visas šis „Trijų pušelių“ chaosas kiek ir primena namus, kur viskas vyksta kaip išeina, ir padėta ten, kur pasirodė patogu, kavinėje trūksta esminio dalyko – jaukumo. Niūraus, blankaus pusrūsio negelbsti net padavėjos šypsena. Gal tik kiek juoką kelia kovo viduryje vis dar kabančios kalėdinės dekoracijos, kažkur tolumoje grojantis radijas ir ranka valgiaraštyje įrašyti patiekalų pavadinimai. Apie interjerą, idėją ar tvarką čia nėra ką nė ir kalbėti (net kavinės langai nuvalyti tik tiek, kiek pasiekta!) Nematoma reikalo uždaryti ir pagalbinių patalpų duris. Ką gi, taupumas yra taupumas, bet vis dėlto, dėl kliento pasistengti reikėtų kiek labiau.
