Jauki, medinė, šiaudiniu stogu. Jei reikėtų apibūdinti, kaip atrodo trobelė, veikiausiai, skambėtų kažkaip taip. Vieną jų galima rasti Vilniaus S. Žukausko gatvėje. Tiesa, priešais didžiulius prekybos centrus įsikūrusi „Trobelė“ ne visai tokia, tačiau šiaudinį stogą čia iš tikrųjų galima pamatyti.
Apie tai, kad daugiabučio apatiniame aukšte įsikūrusi trobelė, galima sužinoti tik pamačius iškabą ant langų. Ryškią iškabą. Šviečiančią. Raudoną. Dėmesį ji tikrai patraukia, bet ar dera su tuo, kas joje parašyta – vargu. Apie kavinės eksterjerą daugiau nėra ką pasakyti, nes jo tiesiog nėra. Dideli langai,stiklinės durys, niekuo nuo paties daugiabučio balkonų nesiskirianti apdaila. Jokio jaukumo, jokios medienos.
Kiek smagiau įėjus vidun, čia jau dvelkteli ne tik aromatais iš virtuvės (nors, pagirtina, kad durys – uždarytos!), bet ir trobele. Būtent čia, virš baro bei laiptų, ir slepiasi tas šiaudinis stogas, medinės pertvaros ir statramsčiai. Ant sienų kabančios spintelės, pagalbinių patalpų, tualeto durys – taip pat daili, tamsi mediena. Ima atrodyti, kad kavinės pavadinimas parinktas ne šiaip sau ir interjerą tikrai stengtasi sukurti išlaikant idėją. Bet, deja, net ir tuos taiklius interjero sprendimus užgožia erdvės stoka – pirmajame „Trobelės“ aukšte ir taip ankštoka, o kai didžiąją dalį salės užima padengtas šventinis stalas, apsisukti išties sunku. Ką jau kalbėti apie televizorių, kuris tikrai prastai dera po šiaudiniu stogu.
Gana keistas sprendimas ir tualeto patalpas įrengti visai greta baro. Maža to, kad estetikos tai tikrai neprideda, dar sukelia ir nemenkų nepatogumų. Juk norint juo pasinaudoti, duris tenka atverti prie pat staliukų. Visgi, šiame aukšte ilgai užsibūti netenka. Šventei paruoštas stalas užima tiek vietos, kad čia viso labo likę du staliukai. Bet ir likusi vieta išnaudota itin efektyviai – jei įprastų staliukų trūksta, juk visada galima pastatyti sulankstomą. Tik naivu tikėtis, kad ilga staltiesė jį paslėps. Mažutis, gležnutis sodo stalelis tikrai skiriasi nuo didelių, medinių stalų. Kad ir kokia staltiesė būtų ant jo užtiesta. Taigi, tenka leistis į rūsį, į antrąją „Trobelės“ salę.
O čia ir baigiasi pasaka. Trobelės – kaip nebūta. Taip pat nebūta nei šviesos, nei šildymo. Laimė, personalas nuovokus, ir tuojau įžiebia šviestuvus bei šildytuvą. Visgi, išties talpia drabužių kabykla pasinaudoti taip ir nekyla noras. Prisėdus ant kietų, valgyklą primenančių žalių kėdžių, vienintelė kirbanti mintis – karšta sriuba. Deja, nevalgantiems mėsos patiekalų, šios minties teks atsisakyti. Liksi sušilęs tiek, kiek sušildys šildytuvas. Kalbant apie patiekalų asortimentą apskritai – nieko ypatingo. Ir nieko tokio, ko būtų galima tikėtis trobelėje. Įprastas, kone kiekvienoje kavinėje randamas asortimentas – kepsniai, salotos, desertai, gėrimai. Jokios autentikos, jokios idėjos. Ką ir kalbėti apie grubias rašybos klaidas… O ir patį valgiaraštį jau reikėtų keisti – apsilaupęs ir paplyšęs. Tiesa, tam tikra prasme tuo jau buvo susirūpinta – kainos bei kai kurie patiekalai užtušuoti korektoriumi ir perrašyti ranka. Visgi, daug pykti negalima, kai tas kainas pamatai. Nes vargu, ar dar kur galima tokias pamatyti apskritai – karštieji patiekalai, pavyzdžiui, lašišos kepsnys, nesiekia net keturių eurų. Lietinių ar silkės porcija – vos daugiau nei du. Žinoma, kukli kaina gana daug pasako ir apie patiekalų kokybę. Nors labai skųstis negalima, visgi, bulvės prie silkės jau buvo pagulėjusios, su plutele. O dvi mažytes skilteles vargu ar galima pavadinti „su pomidorais“. Vienas didžiulis „Trobelės“ valgiaraščio privalumas – alergenų sąrašas. Prie kiekvieno patiekalo konkrečiai paminėta, kokių alergenų jame yra, tad netenka pusę vakaro apie tai teirautis personalo. Pasirinkimas gerokai trumpesnis ir paprastesnis.
Bet grįžkime prie antrosios salės… Čia viskas gerokai kitaip, nei viršuje. Nepaisant temperatūros skirtumo, įdomesni ir interjero sprendimai. Štai, pavyzdžiui, dekoracijos – ant spintelės stovintis dantų krapštukų laikiklis. Originalu. Sienos – plytinės, šviestuvai pasienyje, patalpa vėsi ir tamsi, o ant sienų iškabinti pilių paveikslėliai labiau ir verčia jaustis kaip pilies požemyje, nei trobelėje. O dar tai, kad prie kai kurių stalelių ir kėdžių trūksta ir laikui bėgant padavėja užsuka pranešti, kad viršuje atsilaisvino stalelis – jau galima grįžti į išrinktųjų zoną, kuria įspūdį, kad daugiau lankytojų, nei telpa viršuje, kavinė ir nelaukia.
Kita vertus, personalo pastangų elgtis maloniai negalima nuvertinti. Nors tas elgesys gali pasirodyti ir per daug familiarus (klientus vis palydi replikos atsargiai lipti laiptais, nesušalti apačioje ir pan.) tai kuria savotišką jaukumą. Kad klientas čia svarbus – abejonių nekyla. Tik dėl to kliento dar galėtų būti pasistengta ir apranga pasirūpinti – nutampyti, skirtingi megztiniai tą jaukumą kiek gadina. Nepateikiamos čia ir sąskaitos – susimokėti pasiūloma išeinant – stabtelėti prie baro. Ir tik grynaisiais.
Ką gi, šiaudinis stogas yra, jaukumu kavinę užpildo personalas – į trobelę gal ir būtų panašu, bet, visgi, idėjos čia nėra. Nei patiekalai, nei patiekimas (paprastos baltos lėkštutės), nei interjeras, nei juo labiau eksterjeras toli gražu jos neprimena. O pavadinimas juk įpareigoja, kad ir kokia nederanti iškaba būtų.
