Kavinė „Ovantis“ – idėja tokia, kad idėjos nėra

Kavinė „Ovantis“, veikiausiai, geriau žinoma ne viešojo maitinimo įstaigų, o parodų ir kitų panašių renginių lankytojams, mat yra įsikūrusi Lietuvos parodų ir kongresų centre „Litexpo“. Be to, kad yra čia vykstančių renginių dalyvių ir lankytojų maitintoja, kavinė „Ovantis“ specializuojasi ir privačių švenčių srityje, į kurią, panašu, veikla yra orientuota stipriausiai. Taip pat nepraleidžia progos priimti papietauti ir išalkusių praeivių darbo dienomis. Toks universalus kavinės konceptas, be abejonės, turi ir privalumų, ir trūkumų.

Ovantis

Vos įėjus į kavinę ima aiškėti didžioji problema – idėja. Kokia ji, o tiksliau – ar išvis yra, pasakyti ne taip ir lengva. Bet, ko gero, pradėti reikėtų nuo to, kad ši kavinė – valgyklos tipo. Klientas viską turi atlikti savarankiškai, kad ir kaip sunkiai suvokiama tai gali pasirodyti. Net ir indus nusinešti į tam skirtą lentyną-stelažą. Beje, apie pastarąją verta užsiminti ir plačiau – nors stengtasi ją priderinti prie interjero, uždengti šonus ir vieta parinkta gana nebloga, prie pat išėjimo, tad ir patogu nusinešti (nereikia eiti į priešingą kavinės pusę, viskas pakeliui), ir ne taip matoma, visgi, lentyna gana atvira ir estetikos neprideda. Tam skirtas langelis, tikėtina, būtų skoningesnis sprendimas. O ką jau kalbėti apie greta stovinčią ir per kraštus virstančią šiukšlių dėžę. Nors šiaip tvarkos kavinėje nestinga (gal tik kiek kruopščiau būtų galima nuvalyti staliukus).

Ovantis

Taigi, grįžtant prie idėjos, kurią čia rasti, o gal tiksliau – atskirti vieną nuo kitos – keblu. Didžioji dalis kavinės baldų atitinka tik papietauti skirtos vietos idėją – mokyklos valgyklą primenantys paprasti mediniai stalai ir kėdės (kadangi darbo dienomis „Ovantis“ dirba tik nuo 10:00 iki 14:00, akivaizdu, kad būtent pietaujantys ir yra kavinės klientai). Kita vertus, galima prisėsti ir ant tamsių krėsliukų, po kuriais puikuojasi vejos imitacija. Labiau jaukią vakaronę primenanti aplinka. Beje, užkandžiaujant galima pasižvalgyti po masyvius, ryškius paveikslus, griežto stiliaus tamsiai rudas knygų lentynas arba nežinia kokiu tikslu kamputyje įgrūstu papildomu (veikiausiai per renginius naudojamu) prekystaliu. Baras – kaip pridera valgykloje, apdengtas skarda ir apskritai labiau primena švedišką stalą viešbutyje, nei barą: čia pat ūžia kavos aparatas, sukasi sulčių indai, sukrauti padėklai, įrankiai ir kitos gėrybės (įrankius, žinoma, reikia imti iš bendro katilo, kad ir kaip nehigieniška tai būtų. Nors tai neturėtų stebinti, visgi, galbūt galima rasti humanišką būdą juos supakuoti, suvynioti ar kaip kitaip pateikti). O štai valgiaraštis surašytas ant didžiulės, stilingos kreidinės lentos arba monitoriuje virš baro. Personalas aptarnauja apsitaisęs priderančia apranga – baltais marškinukais ir juodomis liemenėmis, it kokiame restorane. Ir visa tai – vienoje erdvėje. Žiūrint kyla vienintelė mintis – šis chaosas – visų tų idėjų, kurias puoselėja „Ovantis“ – kratinys. Čia užsukęs gali išvysti ir tai, kas būdinga tik pietus tiekiančiai įstaigai, ir tai, kas labiau tinkama renginių ar švenčių metu. Žodžiu, puikiai atsispindi kavinės noras aprėpti viską.

Ovantis

O dabar apie tą viską nuosekliai. Valgiaraštis, kaip jau minėta, galima pamatyti dviem būdais. Deja, nei vienas iš jų nėra iki galo apgalvotas. Ant lentos surašytas patiekalų asortimentas atrodo stilingai, tačiau paprasčiausiai užbraukti patiekalų, kurie baigėsi, pavadinimus kaži ar labai estetiškas sumanymas. Be to, čia surašyti tik tos dienos pasiūlymai. Monitoriai – pažangu, išmanu, tačiau labai nepatogu – juk rinktis tenka gerokai užvertus galvą. Pats asortimentas taip pat nestebina nei įvairove, nei įmantrumu. Įprastas pietų valgiaraštis valyklai įprastomis kainomis: salotas su lašiša gali įsigyti už tris eurus, lašišos kepsnį – už šešis. Žinoma, tik tuo atveju, jei dar nebus pasibaigusios patiekalų atsargos. Atskirai vertėtų pagirti to kepsnio garnyrą – daržovės buvo šviežutėlės, neištižusios ir nesimaudė savose sultyse.
Staliukai ir kėdės – patys paprasčiausi, kokie tik gali būti – nei apie grožį, nei apie patogumą per daug nėra ką pasakyti. Dėmesį patraukė tik ant staliukų pamerktos gėlės. Gyvi, natūralūs gvazdikų žiedukai. Ir puošnu, ir praktiška – juk ši gėlė ir nuskinta žydi gana ilgai. Taip pat verta pagirti ir baldų išdėstymą – apsisukti yra kur net ir su vaikišku vežimėliu.
Peikti nėra dėl ko ir personalo – malonus, paslaugus aptarnavimas. Geras įspūdis susidaro net ir iš to trumpučio kontakto pasiimant maistą. Stabtelėti vertėtų tik prie minėtosios aprangos (beje, svarbu pridurti, kad virtuvės darbuotojai – su kepurėmis!) –  tvarkinga, estetiška, higieniška. Gal net labiau, nei būtų galima tikėtis savitarnos kavinėje. Visgi, reikėtų pagalvoti ir apie tos aprangos dydį. One size ant xs sudėjimo padavėjos tą visą tvarką ir estetiką kiek gadina.

Ovantis

Bet tai ne taip blogai, kaip troškus oras ir kvapai iš virtuvės. Dideli langai – puikus sprendimas. Ir gražu, ir šviesu, ir klientams yra kur akis paganyti, bet kai patalpose ir taip nešalta, o pro nė kiek nepridengtus langus kaitina saulė – net gana vėsi pavasario diena tampa kančia. O dar turint omeny, kad tenka sėdėti apsikrovus paltais – kabyklų čia apskritai nematyti. Bet matyti daugybė durų ir durelių, vedančių į kitas erdves, pagalbines patalpas, lauką… Kaip oro uosto laukiamajame. Tiesa, pagirtinos pastangos juos užmaskuoti (nudažyti tokia pat spalva, kaip ir sienas, uždangstyti stendais ir kt.) Kaip ir pastangos išsaugoti baltų kolonų baltumą. Tik skardinės apsaugos tikrai ne pats estetiškiausias sprendimas.

Ovantis

Ką gi, nors priimta nemažai prasmingų sprendimų, maistas ir aptarnavimas nėra prastas, vientisu interjeru ar vieninga idėja „Ovantis“ tikrai negali nustebinti. Ir viskas dėl to noro aprėpti kuo daugiau.

Ovantis
 

 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *