Agotos gryčia

XXI amžiaus gryčia

Viename iš Vilniaus miegamųjų rajonų įsikūrusi tokia vieta, kur pirmadieniais gali gauti pigių cepelinų, o savaitgaliais – gyvos muzikos pasiklausyti. Pasiūlymai skamba gal ir neblogai, pastatas taip pat atrodo padoriai, tad kodėl gi neužsukus į Šeškinės gatvėje veikiančią „Agotos gryčia“. Užsukti trukdžių tikrai gerokai mažiau nei išeiti.

Gana tvarkingą, dideliais langais pasipuošusią „Agotos gryčią“ galima rasti kone gatvės viduryje, todėl didelių vilčių pasistatyti automobilį turėti neverta. Žinoma, visada galima užkimšti daugiabučių kiemus, tik, deja, šiame rajone jie ne itin erdvūs, arba naudotis viešuoju transportu. Kalbant apie šią įstaigą, tai tikrai ne problema, man restoranas, tiesiogine to žodžio prasme, įsikūręs autobusu žiede. Patogesnio susisiekimo ir būti negali!

Vienu ar kitu būdu pasiekus gryčią, pasitinka net du portjė – triukšmas ir kvapas. Ir ne, kvapas sklinda ne iš virtuvės. Deja. Viskas dėl įdomaus sprendimo įrengti tualetą kavinės viduryje ir dar laikyti jį atidarytomis durimis. Laimė, visas mintis ir dėl to apėmusį liūdesį užgožia muzika. Jos čia tikrai nestinga, o net ne gyvos muzikos vakaras! Tai bent sėkmė pasiklausyti vienos iš radijo stočių kone visu garsu. Nosis ir akys prašyte prašosi laukan. Ką gi, gerai, kad situaciją šiek tiek gelbsti akys. Pasidairyti „Agotos gryčioje“ tikrai yra į ką, o kai kurie interjero sprendimo gana maloniai stebina. Štai, pavyzdžiui, originali apšvietimo sistema: vietoj šviestuvų palubėje galima pamatyti vežimo ratus. Greta jų, surištos į šluotas, ant masyvių sijų, džiovinamos gėlės, žolelės ir įvairios kitos kultūros. Kad ir kur pasisuksi, tikrai nepamirši, kad užsukai į gryčią.

Agotos gryčia
Agotos gryčia

O gal ir užsimirši, kiek laiko čia jau praleidai. Akivaizdu, kad šioje vietoje laikas mažai ką reiškia (gal todėl ant sienos, greta medinių ir šiaudinių dekoracijų, tiksi plastikinis, vieną iš alaus gamintojų reklamuojantis laikrodis). Na, taip, o kur gryčioje laikrodis matytas! Matyt dėl to labai savotišku tempu dirba ir personalas. Valgiaraštis buvo pateiktas greitai, skųstis negalima, bet ir puodelio kavos šiame pustuščiame restorane tenka palaukti beveik dešimt minučių. Ir tai niekis, palyginus su tuo, kas dar laukia ateityje. Sąskaitos tenka laukti pusvalandį! Nepadeda nei prie stalo krašto nustumti indai, nei šalia jų padėti pinigai. Negelbsti net tai, kad sėdi priešais barą. Bet išeitis yra – reikia tik apsirengti paltą ir kelias minutes pastovėti prie staliuko. Viskas, sąskaita jau čia. Buvo galima ir anksčiau susiprasti. Aišku, nėra ko pykti, personalas užsiėmęs – o jei praleisi naujienas Facebook‘e ar nespėsi į žinutę atsakyti? O čia dar ir draugė prie baro laukia, kol galės persimesti žodeliu kitu. Kur ir spėsi viską. Nėra kada net užeiti į vieną iš restorano salių, bet menka bėda, nes klientai geba ir patys ateiti sąskaitos paprašyti.

 

Agotos gryčia

 

Kad jau teko pasėdėti, galima ir įdėmiau pasižvalgyti. Tiesa, sėdėti ne itin patogu. O gal, tiksliau, itin nepatogu. Stalai ir suolai be jokių atramų – nors ir pridera gryčioje – komforto jausmo tikrai nesuteikia. Atsiremti į kaimyną irgi nepavyks, mat staliukai tikrai nėra suspausti (apskritai, staliukų išdėstymas nusipelnė atskirų pagyrų: puikiai apgalvota juos statyti linijomis, erdvūs praėjimai, nereikia su kuo nei šonais trintis, nei batais baksnotis). Be to, lakuota, apsitrynusi ir apsidaužiusi mediena labiau primena nemokamus koncertus lauko erdvėse nei restoraną. Detalių, keliančių abejonių, galima pastebėti ir daugiau. Štai, pavyzdžiui, virš baro pastatytos sportinės taurės. Arba išskirtinis dėmesys nuopelnams ir pasiekimams – niekas nedrįs abejoti „Agotos gryčios“ garbe, kai sienos kone ištapetuotos diplomais, padėkomis ir sertifikatais.

Agotos gryčia

 

Kad jau kalba pasisuko apie sienas, negali nepastebėti ir dviejų, prie jų prisiglaudusių ryškių sprendimų: televizoriaus salės pakraštyje ir akinančio šaldytuvo už baro. Na, XXI amžius ir gryčioje yra XXI amžius, nieko nepadarysi. Gal tik apmaudu, kad jie spindi ryškiau nei apšvietimas restorane ir valgiaraštį kiek sunku įskaityti. Kita vertus, imi suprasti, kam tos žvakės ant stalų, tik, gaila, nedega.

Taigi, valgiaraštis. Pagirtinas sprendimas puoselėti restorano idėją ir pateikti jį ant medinės pjaustymo lentutės. Neliūdina ir asortimentas: patiekalai suskirstyti pagal pagrindinį ingredientą, greta galima pasigrožėti tikrai skaniai atrodančiomis iliustracijomis. Gal kiek pritrūko vientisumo – šalia cepelinų, vėdarų, „Dieduko rinkinio“ ir kitų lietuviškų gėrybių pasirodo, pavyzdžiui, mėsainiai arba kepti kalmarų žiedai. Moliniuose induose. Kad ir kaip būtų, karštąjį patiekalą tuose induose galima gauti už 6-7 eurus, o tai nėra blogai. Tik už tokią kainą pavalgyti žaliavalgiai gali nesitikėti, veganams skirtų patiekalų čia nėra. Vegetarus galėtų išgelbėti žuvies patiekalai.

Agotos gryčia

Dar šiek tiek apie indus. Pastarieji tiesiog alsuoja gryčios dvasia. Gražus, rudas molis ne tik atlydi patiekalus, bet ir puikuojasi ant staliukų (tokios pat ir cukrinės bei druskinės). Nepagalvota tik apie plastikinius (medinių rėmeliu) servetėlių dėklus. Ir šaukštelius kavai pasimaišyti. Kad latte puodelį dugną pasiektum trumpučiu, plonos skardos šaukšteliu tenka kone iki alkūnės ranką pamerkti.

Nors „Agotos gryčia“ nėra pati blogiausia vieta pavalgyti (antrame aukšte – ir šventes švęsti), kur tobulėti tikrai yra. Išsprendus kelis interjero ir restorano išdėstymo klausimus, nuo baro nukrausčius senus valgiaraščius ir tuščius alaus bokštus, o svarbiausia – suradus darbuotojų, galima pasiekti ir dar geresnių rezultatų.

 

Agotos gryčia

 

Vienas komentaras “Agotos gryčia

  1. Visiska šudu kruva, darbuotojai dirba ne atsakingai, uzsisakius patiekala jis visiskai neatitinka kokybes, kaina uzkelta maisto ir kainos atzvilgiu esu visiskai nepatenkintas. Nerekomenduoju!!

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *